Dauguma bizantiškajai tradicijai priskiriamų Bažnyčių laikosi Julijaus kalendoriaus ir Didžiąją savaitę pradeda keliomis savaitėmis vėliau nei katalikai. Tačiau kai kurios jų, kaip antai Konstantinopolio Bažnyčia, laikosi Grigaliaus kalendoriaus. „L‘Osservatore Romano“ apžvalgininkas Manuel Nin kviečia trumpai pažvelgti į Didžiosios savaitės pradžios simboliką iš Bizantiškosios liturgijos perspektyvos.
Čia prieš Didžiąją savaitę minima vadinamoji Lozoriaus savaitė, kurios metu apmąstoma Jėzaus draugo liga ir mirtis iki jo prikėlimo šeštadienį. Verbų sekmadienio tekstai apdainuoja Kristaus pergalę prieš Lozoriaus mirtį ir pasakoja apie jo šlovingą įžengimą į Jeruzalę, kad čia išgyventų kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Liturginiuose tekstuose daugelis figūrų pabrėžia kristologinį tikėjimą Dievo Žodžio Įsikūnijimu pasitelkiant kontrastingai pristatomus vaizdus: „Tas, kuriam dangus yra sostas, o žemė – suolelis, Dievo Tėvo Žodis, atvyksta šiandien į Betaniją kukliai jodamas ant asilaičio“. Kelissyk paminima, kad asilaitis tampa sostu ir vežimu, ant kurio sėdi dangaus Viešpats, kukliai įžengiantis į Jeruzalę. „Tu, kurį neša cherubinai ir šlovina serafinai, joji ant asilėlio kaip Dovydas, o gerasis: vaikai tave sutinka kaip siųstą Dievo, matydami tave ant asilėlio, tave priima kaip nešamą cherubinų“.
Ryte pristatoma pagrindinė netrukus ateisiančių Velykų tema: Adomo išpirkimas ir jo grąžinimas į rojų. Jėzaus įžengimas į Jeruzalę matomas Adomo atpirkimo šviesoje ir kai kurie troparijai sugretina du Adomus, sukurtą žmogų ir Kristų kūrėją: „Su dvasinių palmių šakelėmis, su nuskaistinta širdimi, kaip vaikai su tikėjimu šloviname Kristų, garsiai skelbdami: Garbė tau, kuris ateini į pasaulį išgelbėti Adomo nuo senojo prakeikimo, tapdamas naujuoju dvasiniu Adomu, arba žmonių draugu.
Kryžiaus medis tampa naujuju medžiu, kur naujasis Adomas savo kančia pakelia senąjį Adomą. Ilgasis rytinis troparijus pristato visus įvykius, kurie bus švenčiami per Didžiąją savaitę: susitikimas su Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Žodžiu, kuris įžengia į Jeruzalę, jungtuvių sąjunga tarp Kristaus ir Bažnyčios, sąjunga, kuri įvyksta ant Viešpaties kryžiaus.
Toliau Senojo Testamento pranašystės ir psalmės aiškinamos iš kristologinės ir krikščioniškosios perspektyvos: „Kristus, mūsų Dievas, ateis ir nevėluos, iš Mergelės, kuri nepažindama vyro jį pagimdys“. Troparijuje brėžiamos paralelės tarp Erodo iššžudytų Beltiejaus vaikelių ir Jeruzalės vaikų, kuriuos išgelbsti nukryžiuotas Kristus.
Tame pačiame tekste randame priartėjusiuosius prie uždaryto rojaus, tačiau Kristaus atėjimas atveria vartus į rojų Adomui ir visai žmonijai. „Kadangi nužudei mirtį ir prikėlei pasaulį, vaikai tave šlovino su palmių šakelėmis, o Kristau, kaip nugalėtoją, tau šiandien šaukdami: „Osana Dovydo sūnui! Vaikai nebebus žudomi dėl Marijos kūdikio, nes dėl visų, vaikų ir senelių, tik tu būsi nukryžiuotas. Kardas nebekris ant mūsų, nes tavo šoną perdurs ietis. Todėl pergalingai tariame: Garbė tau, kuris ateini grąžinti Adomo iš tremties“.
Palmių sekmadienio liturgija įteikia šakeles, kuriomis mojuodami tikintieji pripažįsta Kristų nugalėtoju, šakeles, kurios visiems yra išganančio kryžiaus simbolis. „Šiandien Šventosios Dvasios malonė mus surinko, ir visi nešdami tavo kryžių, skelbiame: Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu, Osana aukštybėse“.
(Vatikano radijas).
Nuotraukoje: Verbų sekmadienis - RV
